Väikeses toas ma teen tule

Kai norisi namuose daugiau jaukumo, dažniausiai ieškome paprastų sprendimų. Uždegame žvakę, įsitaisome su arbatos puodeliu ir bent trumpam sulėtiname dienos tempą. Tačiau ne visos žvakės yra vienodos – natūralaus bičių vaško žvakės išsiskiria ne tik švelnia šviesa ir maloniu aromatu, bet ir šimtmečius puoselėjamomis bitininkystės tradicijomis.

Bičių vaškas yra visiškai natūrali medžiaga, kurią bitės gamina koriams statyti. Iš jo pagamintos žvakės dega ryškia, ramia liepsna, skleidžia subtilų medaus aromatą ir daugeliui asocijuojasi su šiluma, ramybe bei natūralumu. Neatsitiktinai dar prieš atsirandant parafino žvakėms būtent bičių vaško žvakės buvo neatsiejama namų, švenčių ir įvairių apeigų dalis.

Šiame straipsnyje sužinosite, kuo išskirtinės natūralaus bičių vaško žvakės, kaip jos gaminamos ir kodėl iki šiol vertinamos tiek bitininkų, tiek natūralumo ieškančių žmonių. Taip pat pasidalysime patarimais, kaip savo rankomis susukti ar išlieti žvakę, kuri namams suteiks dar daugiau šilumos ir jaukumo.

Vaha - mesinike privileeg

Vaškas – visiškai natūrali organinė bičių gaminama medžiaga. Taip, perskaitėte teisingai, bitės nerenka vaško iš laukų, jos gamina šią itin degią medžiagą pačios. Ir tikrai ne tam, kad sušiltų. Vaškas – statybinė medžiaga, iš kurios laukinės bitės pasisiuva korius medžių drevėse, kalnų šlaituose. Vašką daugiausia gamina jaunos, vos 12 – 16 dienų bitutės. Iš specialios liaukos išskirtą skystį jos sumodeliuoja taip, kaip nesugebėtų net geriausi statybininkai – į idealias šešiakampes korio akutes. Visa tai – be jokio „gulsčiuko“ ar kampainio. Joms net nereikia specialių maišytuvų, glaistyklių ar kitų rakandų – darbštuolės visus statybos darbus atlieka savo vos matomomis rankutėmis. Ir, nors jos ir negali sugroti Šopeno, tačiau rankų miklumu tikrai nesiskundžia. Šešiakampis – tobulas ekonomijos pavyzdys, kaip su kuo mažiau medžiagos pagaminti kuo didesnį statinį. Kadangi tokie statiniai egzistuoja tik medžiuose ar aviliuose, nuo seno žvakes gamino bitininkai, mat drąsuolių, norinčių gauti vaško iš laukinių bičių daug neatsirasdavo. Natūralaus bičių vaško žvakių gamyba dar ir šiandien lieka bitininkų amatu, hobiu ir pramoga. Pramoga? Jei abejojate, kviečiame patiems išbandyti šį raminantį, tačiau daug koncentracijos reikalaujantį užsiėmimą. „Brolių medaus“ edukacijų metu vykstančiose žvakių dirbtuvėse šį itin smagų užsiėmimą jau atranda ir patys mažiausi, ir gerokai vyresni, kurie lieka maloniai nustebinti šio įkvepiančio užsiėmimo, kuris, iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti gerokai lengvesnis, nei iš tiesų yra. Tačiau vaškas yra tik vienas iš daugelio vertingų mesindustooted, kuriuos bitės sukuria savo kasdieniame darbe.

Erinevad soojuse

Vaško žvakių gamybos tradicijos pakito nedaug. Nors atsirado modernesnių priemonių, specialių vaško valymo įrenginių, žvakių „paruoštukių“, tačiau didžioji dalis darbo vis dar atliekama rankomis. Visi į žvakes sudėti linkėjimai ir visos geros mintys nėra vienintelė priežastis, kodėl vaško žvakė šildo kitaip, nei pagaminta iš parafno ar sojų vaško. Bičių vaškas dega ryškesne ir šiltesne liepsna, o kur dar jo nepakartojamas kvapas… Mesi, mesilaste leivakäärid, bičių kvapas… Šį natūralų aromatą papildo ir avilyje laikomos õietolm, kurios yra vienas svarbiausių bičių maisto šaltinių. Nuo to, kas vaške buvo laikoma priklauso ir jo spalva. Būten medus, natūraliai balkšvą vašką nudažo gelsvai. Kuo daugiau vaške priemaišų – tuo jis tamsesnis, tuo sodresnis ir kvapas. O štai parafino žvakės bekvapės arba su pridėtiniais sintetiniais kvapikliais. Be to, kadangi jos gaminamos iš naftos produktų,  bitininkai jas dažnai palygina su užvestu automobiliu kambaryje – suodžiai, blogas kvapas ir kenksmingos medžiagos garantuotos. Bičių vaško žvakės ne tik nėra kenksmingos, jos skleidžia netgi aplinkos orą valančias ir gryninančias medžiagas, padeda kovoti su aplinkoje esančiais kenksmingais mikroorganizmais. Galbūt dėl to bitės niekada ir neserga sloga? ?

Kui olete kunagi vaadanud vahaküünla põlemist, siis olete ilmselt mäletanud, milline rahulikkus sellest lähtub. See ei ole mitte ainult õrnalt tehtud (proovige keerutada vaid ühte küünalt ja te saate aru, mida ma mõtlen), vaid see põleb ka koos sellega. Vaha sulab ja põleb järk-järgult, taht ei praksu, leek säriseb ühtlaselt, vaha rennid jooksevad laudlinale, ja nii põleb see vaikselt, kannatlikult, kuni põleb. See on tõeline soojus ja rahu. Kui sa seda kord proovid, öeldakse, ei saa sa enam lõpetada. Kui oled kord proovinud vahaküünlaid, oled lummatud ja hakkad kogu aeg nende väikestest imedest rõõmu tundma. Lõppude lõpuks ei saa kunagi olla liiga palju soojust.

Keerake küünal, keerake see ühele poole

Natūralaus vaško žvakės, dažniausiai, gaminamos dviem būdais: sukimu ir liejimu. Suktos žvakės paženklintos natūraliu korio raštu, o, štai, lietos žvakės gali įgauti bet kokią formą. Kurias pagaminti sunkiau? Ir vienos ir kitos reikalauja kruopštumo bei meilės.

Küünlad on valmistatud silikoonvormidega, mida saate ise valmistada. Vaja on vaid mahutit silikooni valamiseks, silikoonisegu, eset, mida soovite küünlaks vormida, puuvillast (linasest või muust naturaalsest materjalist) lõngaküünla ja sulatatud vaha. Kõigepealt tuleb teha vorm. Selleks valage valmistatud silikoon konteinerisse (segage kaks silikoonikomponenti hästi ja kiiresti) ja kastke soovitud vorm sellesse. Silikooni valmistamisel on oluline järgida tootja juhiseid ja ettenähtud kõvenemisaega. Niisiis, kui meie tulevane vorm on kõvenenud, lõikame selle lihtsalt pikuti ühel küljel läbi, nii et seda on lihtne avada ja kasutatud vormiosa eemaldada. Kui vorm on valmis, asetame pärgade keskele, venitame selle hästi välja, hoolitsedes selle kinnitamise eest silikoonvormi mõlemast otsast. Seejärel saame sulatatud vaha sisse valada. Kinnitage vorm kindlalt sidemete, rihmade või kummipaelaga, et vaha ei voolaks kogemata välja. Kui vorm on jahtunud, võtke küünal ettevaatlikult välja, kärpige selle põhi nii, et see seisaks lamedalt, lõigake üleliigne taht maha ja kastke allesjäänud ots vahasse, et seda oleks kergem süüdata. Kas teil on kiusatus proovida?

Enda jaoks küünla keerutamine näib esmapilgul olevat palumine. Vaja on vaid mesilasvaha plaate, taht ja osavaid sooje käsi. Vaha on väga meeldiv materjal, kuid see on ka kiiresti lagunev materjal, nii et sa pead oskama seda soojade kätega keerutada, et teha ilusat ja hästi põlevat küünalt. Mesindusvennad soovitavad enne esimese küünla keerutamist käed soojendada, hõõrudes peopesad. Niisiis, kui oleme lõdvestunud ja käed soojendanud, võime hakata küünalt keerutama. Kõigepealt katame taht hästi vahaga, krõbistame selle ja seejärel keerame aeglaselt vahaplaati. Keerutamine peaks olema võimalikult tihe, et vähendada vahaplaatide vahelisi tühimikke. Oluline on nii küünla „silumine“ kui ka „stabiliseerimine“. Veenduge, et vahaplaat oleks mõlemast servast ühtlane ja et see ei lõheneks. Keerake ka väga ettevaatlikult ja rahulikult, et vältida vaha kahjustamist ja selle struktuuri moonutamist. Mida tihedamalt te küünalt keerate, seda ilusamalt see sulab. Niisiis, kannatust!

Ja võtab vastu ja saadab

Susisuk sau žvakelę, kuri nušviestų Tau kelią… O žvakelės šviečia visada: ir kai gera, ir kai liūdna, ir kai švenčiame, ir kai verkiame. Na, bent jau šviesdavo. Bičių vaško žvakės liepsna, kaip niekas kitas, turi savyje galią nuraminti: sako, ją užsidegęs net gali išgirsti bites dūzgiant, užuosti šviežią medų ir įkvėpti vasaros. Kvapų ir šilumos terapiją namuose mums dovanoja bitės, kurios mūsų padėjėjomis buvo nenusakomą galybę metų ir, kurių dėka, mūsų pasėliai ir visa gyvoji gamta kasmet subrandina savo vaisius. Gal kiek simboliška, kad bičių, gyvybės nešėjų, vaško žvakės ir sutinka, ir, galiausiai, mus palydi, lyg uždarydamos vieną gamtos ciklą ir natūraliai pereidamos prie kito. Juk seniau tik tikro vaško žvakeles ir šventino. Liūdna dabar bitei, kad jos vaškas šildo mažiau, ir liūdna žmogui, kuris šildosi, bet niekaip nesušyla su šalta liepsna.Jei dar nė karto nebandėte užsidegti tikro vaško žvakės – pabandykite. Gal ir tam mažam kambarėly užkūrus ugnelę taps jaukiau, nei rūmuose, ir tos pelenės ar rupūžiukai nušvis, kaip princai ir princesės tikrų žvakių šviesoje. Gal rūmai nebeatrodys šalti ir dideli, o žmonės – per daug nepasiekiami, jei visi susės prie tos šviesos ir šilumos, kuri atlydėjo mus čia, lydėjo mus visose gyvenimo kelionėse net iki Uralo kalnų ir kuri išlydėdavo kiekvieną į šviesesnį rytojų. O jei norisi dar geriau pažinti bičių pasaulį, verta atrasti ir kitus jų darbo vaisius, pavyzdžiui, guminukus su medumi, kurie leidžia medaus skoniu mėgautis visai kitu būdu.